Įvadas
Finansų įstaigų ir jų klientų santykius vis labiau apibūdina įtampa tarp teisinių kontrolės įsipareigojimų ir pagrindinių teisių, visų pirma diskriminacijos draudimo. Naujausi tyrimai, atlikti Finansų ministerijos ir kitų institucijų užsakymu, rodo, kad nemaža Nyderlandų gyventojų dalis diskriminaciją patiria bendraudami su bankais ir mokėjimo paslaugų teikėjais. Ši problematika susijusi ne tik su visuomenės lygybe, bet ir turi reikšmingų teisinių padarinių tam, kaip finansų įstaigos formuoja savo pareigą elgtis rūpestingai, atitikties (compliance) įsipareigojimus ir klientų santykius.
Teisinis pagrindas: vientisumo priežiūra prieš nediskriminavimą
Bankai veikia sudėtingoje norminėje aplinkoje, kurioje, viena vertus, pagal Kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu teisės aktus kyla griežti įsipareigojimai, pavyzdžiui, „Wet ter voorkoming van witwassen en financieren van terrorisme“ (Wwft), o kita vertus, galioja pagrindinės teisės, įskaitant diskriminacijos draudimą, įtvirtintą Konstitucijos 1 straipsnyje ir įvairiose tarptautinėse sutartyse.
Klientų pažinimo (Know Your Customer, KYC) ir operacijų stebėsenos pareiga reiškia, kad bankai renka duomenis, juos analizuoja ir atlieka rizikos vertinimus. Tačiau išanalizuota praktika rodo, kad kai kuriais atvejais bankai daro daugiau, nei griežtai būtina pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Be to, ne visada pakankamai skaidriai komunikuojama apie prašomos informacijos priežastis ir proporcingumą.
Ši įtampa tarp vientisumo priežiūros ir vienodo požiūrio yra teisinės problemos esmė: kada į riziką orientuota priežiūra virsta netiesiogine ar net tiesiogine diskriminacija?
Patirta diskriminacija ir jos teisinė kvalifikacija
Tyrimo išvadose nurodoma, kad maždaug kas dešimtas Nyderlanduose gyvenantis asmuo patiria diskriminaciją bendraudamas su finansų įstaigomis, o tarp asmenų, turinčių ne vakarietišką migracijos kilmę, šis procentas yra žymiai didesnis. Patiriama diskriminacija, be kita ko, pasireiškia intensyviais patikrinimais, neproporcingai dideliu klausimų skaičiumi ir kliūčių sudarymu norint gauti finansines paslaugas.
Teisiniu požiūriu svarbu atskirti objektyviai pateisinamą diferencijavimą nuo draudžiamos diskriminacijos. Jei bankas gali įrodyti, kad tam tikras diferencijavimas yra pagrįstas teisėtu tikslu ir kad priemonės yra tinkamos bei būtinos, gali būti kalbama apie leistiną diferencijavimą. Tačiau kai patikros struktūriškai tampa griežtesnės konkrečioms grupėms be pakankamo objektyvaus pateisinimo, tai gali prieštarauti diskriminacijos draudimui.
Visų pirma, rizikos profilių, pagrįstų tautybe, religija ar socialiniais ir ekonominiais požymiais, naudojimas kelia klausimų dėl netiesioginės diskriminacijos. Be to, faktas, kad klientai nesupranta, kodėl užduodami tam tikri klausimai, rodo skaidrumo trūkumą, o tai gali prieštarauti finansų įstaigų rūpestingumo pareigai.
Struktūriniai politikos ir priežiūros trūkumai
Papildomi tyrimai, be kita ko, kuriuos atliko Nederlandse Vereniging van Banken (NVB) ir De Nederlandsche Bank (DNB), rodo, kad bankai dažnai nepakankamai suvokia diskriminacijos rizikas ir kad trūksta struktūrinių priemonių šioms rizikoms apriboti. Tai rodo spragų vidinio valdymo ir atitikties struktūrose.
Pažymėtina, kad bankai registruoja palyginti nedaug skundų, nors išoriniai tyrimai rodo, kad diskriminacijos atvejų tikrai pasitaiko. Tai rodo aukštą slenkstį teikiant skundus ir galbūt veiksmingų skundų nagrinėjimo procedūrų trūkumą.
Priežiūros požiūriu kyla klausimas, kiek DNB ir kitos priežiūros institucijos skiria dėmesio žmogaus teisių aspektams vykdydamos finansų priežiūrą. Tradiciškai akcentuojamas finansinis stabilumas ir vientisumas, tačiau dabartiniai pokyčiai reikalauja platesnio požiūrio, kuriame nediskriminavimas būtų aiškiai įtrauktas.
Praktinės pasekmės klientams ir poveikis visuomenei
Bankinės atskirties ar kliūčių pasekmės yra didelės. Piliečių kasdienė veikla gali būti apribota, pavyzdžiui, dėl to, kad jie negali atsidaryti banko sąskaitos, atlikti mokėjimų ar gauti būsto paskolos. Tai tiesiogiai veikia jų ekonominį dalyvavimą ir padėtį visuomenėje.
Be to, specifinės bendruomenės, pavyzdžiui, religinės institucijos, susiduria su kliūtimis priimant aukas, iš dalies dėl sugriežtintų patikrų ir bankų rizikos vengimo. Tai gali lemti netiesioginį asociacijų laisvės ir religijos laisvės ribojimą.
Vyriausybės vaidmuo ir politikos reakcijos
Finansų ministras šią problemą aiškiai įvardijo kaip nepriimtiną ir paragino bankus imtis priemonių. Akcentuojamas duomenų rinkimo proporcingumas, komunikacijos gerinimas ir sąmoningumo didinimas finansų įstaigose.
Nors šis politinis atsakas yra svarbus žingsnis, išlieka klausimas, ar savanoriškų sektoriaus priemonių pakanka. Atsižvelgiant į problemos rimtumą ir struktūrinį pobūdį, galima svarstyti galimybę kurti papildomus teisės aktus ar gaires, kuriose būtų aiškiai nustatyti nediskriminavimo standartai teikiant finansines paslaugas.
Išvada
Bankų ir mokėjimo įstaigų vykdoma diskriminacija yra teisiškai ir socialiai itin aktualus klausimas, paliečiantis teisinės valstybės esmę. Dabartinė praktika rodo, kad pusiausvyra tarp vientisumo priežiūros ir pagrindinių teisių nėra pakankamai užtikrinta.
Nors tokie teisiniai įpareigojimai kaip Wwft verčia bankus atlikti intensyvias patikras, tai neatleidžia jų nuo pareigos užkirsti kelią diskriminacijai ir veikti skaidriai. Tyrimų išvados rodo, kad esama struktūrinių politikos, sąmoningumo ir priežiūros trūkumų.
Veiksmingam sprendimui būtinas integruotas požiūris, kai įstatymų leidėjas, priežiūros institucija ir sektorius veikia kartu. Tai reikalauja ne tik griežtesnių standartų ir priežiūros, bet ir kultūrinių pokyčių finansų įstaigose, orientuotų į proporcingumą, skaidrumą ir pagarbą pagrindinėms teisėms.
Be tokių priemonių kyla rizika, kad dalis gyventojų bus struktūriškai atskirti nuo esminių finansinių paslaugų, o tai yra ne tik teisiškai netvaru, bet ir pakerta pasitikėjimą finansų sistema bei visuomene apskritai.
